„Vaikas – tai gražus kūrinys, turintis neribotų galimybių“
Header

“Laiškas mokiniui„ konkurso akimirkos

2013 spalio 01

Psichologai sako, kad kiekvienas žmogus, kad ir kokioje nepalankioje ir traumuojančioje aplinkoje būtų užaugęs, gali išgyventi ir sėkmingai vystytis kaip asmenybė tik tada, jei turi bent vieną tikrai gerą, padedantį ir palaikantį Mokytoją.

Minėdami tuoj ateisiančią Mokytojų dieną, Kelmės pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai pokalbiui prie kavos puodelio pasikvietė grupę Kelmės rajono mokytojų – konkurso „Laiškas mokiniui“ dalyvių. Šis konkursas – tai Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos inicijuotos akcijos „2013 – pedagogų metai“ dalis. Ir nors dalyvių gausa jis nepasižymėjo, tačiau kiekvienas atsiųstas konkursui laiškas dvelkė nuoširdumu, jautrumu, giliais asmeniniais išgyvenimais. Pokalbio dalyviai šiltais žodžiais apibūdino ir savo Mokytojus, padariusius jiems neišdildomą įspūdį, lėmusius gyvenimo kelio ir profesijos pasirinkimą, žavėjusius savo išmintimi, ramybe, energija, bendravimo sugebėjimais, o taip pat ir išvaizda ar net aprangos stiliumi…

Norėtume pasidalinti konkurso dalyvių laiškų gražiausiomis mintimis.

Mokytoja Ona rašo savo dukrai: „Tik neskubėk, dar pasidžiauk paskutiniais menamos vaikystės akordais, pabraidžiok su smuikininkais žiogais po rytmečio žolę, pamatyk koks mėlynas vidurdienio dangus ir suskaičiuok parskrendančių paukščių virtinę. Paglostyk boružę, nutūpusią ant pakalnutės žiedo, nes dabar tu privalai užaugti. Užaugti, kad galėtum priimti tinkamus sprendimus, kad nekankintų betikslės dvejonės, dėl neteisingai pasirinktos kelio krypties. Tavęs laukia daug sunkių išbandymų ir nenumatytų kliūčių, po kurių nevisada lauks ilgas sėkmės ruožas. Turi išmokti nugalėti sunkumus, nesutrikti ištikus pirmąjai nesėkmei ar išdavystei.

Tai bus tik akmenuotoji Tavo kelio atkarpa, kurią gali sukandus dantis paskubomis įveikti arba nurinkti akmenis ir iš jų pastatyti tvirtą aukurą. Tai – Tavo pasirinkimas, nuo kurio priklausys ar išmoksi nugalėti sunkumus ir įveikti kliūtis ar tik stengsies juos apeiti ir nieko nekurti. “

Mokytoja Irena rašo savo buvusiam mokiniui: „Ir koks būdavai laimingas, kai atsakinėdavai geriau už kitus, kai galėdavai padėti, paaiškinti kitiems. Tavo akyse neišblėso gerumo, žingeidumo, didelio noro ką nors naujo sužinoti, ugnelė. Tave lydi noras padėti kitam, suprasti, neįžeisti, neįskaudinti kito. Kai kada Tave palydi pašaipūs klasiokų žvilgsniai, replikos, bet Tu išlieki orus, kultūringas. Tu daug kartų esi įrodęs, kad už juos esi kultūringesnis, taktiškesnis, nuoširdesnis. Ne tas šaunus, kuris gali įžeisti, sumušti kitą, parodyti savo jėgą, o tas, kuris moka įvertinti kito gerumą, kitam padaryti gera.“

Mokytoja Irena cituoja mintis iš savo pirmosios mokytojos laiško jai: „Dievulėliau, kaip šiandien Tave prisimenu: mažut mažutėlė, ilgom dailiom kasytėm, mamytės siūta žibuoklių spalvos uniforma ir tokia bailiukė… Visi kvatodavom, kai vieną kitą sykį pavadindavai mane mama ar tėčiu – vaikams net pilvai plyšdavo! Bet tik vėliau, o ypatingai dabar, aš pajaučiau ir supratau, kokios viena kitai mes buvome svarbios. Aš tau – lyg šeima, Tu man – šviesos žiburėlis kaimo mokyklėlėje…

Ne kartą rankos buvo nusvirę, ne kartą ir kojos į darbą „nenešė“ – tiesiog beviltiška viskas atrodė, o gal ir amžius jau buvo ne tas… Bet kažkas širdyje kaskart vis primindavo, kad esu mokytoja, ir tada suprasdavau, kad galbūt kažkam esu svarbi, o kažkam – net gi labai reikalinga…“

Mokytoja Dalia rašo savo pirmiesiems mokiniams: „Nuo pat pirmos akimirkos troškau, kad Jūs užaugtumėte gerais ir dorais žmonėmis. Būtumėt mylimi ir patys mokėtumėt mylėti. Ir nuo pat pirmųjų mūsų pamokų to siekiau. Džiaugiuosi, kad mano pastangos nenuėjo veltui.

Užaugote, kilote mokslo laipteliais aukštyn iš klasės į klasę. Stebėjau Jus jau iš tolo ir didžiavausi – „mano mokiniai“. Dažnai atbėgdavote nors trumpam pasidalinti prisiminimais, paieškoti paguodos, tiesiog pabūti, paplepėti apie viską – apie mokyklą, apie draugus, apie pirmąją meilę…“

Mokytoja Lina rašo mokiniui:

„Nelieka laiko, valandų

Paklausti vaiko – kaip gi tu?

Ar tau tos strėlės neša naudą?

O gal tik skaudina ir kelia raudą?

 

Ir tik tada plačiai akis atmerki –

Gyvenime ne šitaip reikia…

 

Ne aš svarbiausia juk esu

Ne mano strėlės su lanku.

Tik mokinio širdies plakimas

Ir dvasios skrydis begalinis.“

 

Konkurso dalyviams buvo įteiktos padėkos už dalyvavimą konkurse. Buvo paminėta, kad tokie konkursai reikalingi ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Atsiliepdama į šiuos pageidavimus, tarnyba jau planuoja kitus renginius mokytojams ir mokiniams. Kelmės rajono pedagoginė psichologinė tarnyba dėkoja dalyvavusiems mokytojams

 

Kelmės rajono pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai

You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 Responses are currently closed, but you can trackback.