„Vaikas – tai gražus kūrinys, turintis neribotų galimybių“
Header

Straipsniai

 

Ankstyvojo raštingumo lavinimas šeimoje

 

Šeima – pirmasis ir pagrindinis vaiko ugdytojas. Mažo žmogučio lavinimas(is) vyksta nuolat, nepastebimai, sumaniai nukreipiant vaiko veiklą norima linkme. Vaiko patirtis, įgyta namuose, labai vertinama ir gerbiama pedagogų. Sukauptos patirties pagrindu toliau formuojami emociniai, socialiniai įgūdžiai, pažinimo gebėjimai.

Ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje tikslinga namuose organizuoti veiklą, padedančią ugdyti ankstyvąjį raštingumą. Tai įgūdžių, reikalingų rašymui ir skaitymui, lavinimas, klausymo įgūdžių, bendravimo kalba (ir žodžiais, ir be žodžių) ugdymas.

Svarbu sudaryti tokią namų aplinką, kuri būtų palanki pradinių raštingumo įgūdžių lavinimui. Gerai, jei vaikas turi namuose savo kampelį (nebūtinai kambarį), kur jis gali rašyti, vartyti knygeles, piešti, lipdyti, konstruoti, karpyti. Kad būtų galima tuo užsiimti, reikia priemonių: sąsiuvinių (langeliais, linijomis), spalvoto popieriaus, pieštukų, parkerių, kreidelių, flomasterių, plastilino, lego konstruktorių ir kt. Pravartu turėti ir mažą knygų bibliotekėlę. Kad knygutės domintų vaiką, jose turi būti daug su tekstu susijusių iliustracijų, o šriftas didesnis.

Kokia veikla padeda lavinti ankstyvąjį raštingumą?

  • Skatinkite vaiką kalbėti aiškiai, kad aplinkiniai jį suprastų.
  • Pasakodami istorijas, naudokite paveikslėlius, žaislus. Kartais padarykite taip, kad sakomi žodžiai neatitiktų to, ką jūs rodote. Prašykite, kad vaikas ištaisytų klaidas.
  • Skatinkite vaiką eksperimentuoti žodžiais ir garsais (pvz.: kai išgirsta žodį, prasidedantį garsu A, paprašykite atsistoti, o kai prasideda garsu B – suploti ir kt.).
  • Padrąsinkite vaiką savarankiškai tyrinėti knygas. Tegul jis žiūrinėja iliustracijas, verčia puslapius, tyrinėja spausdintą tekstą (atranda tokias pat raides, ieško panašių elementų, iš kurių sudarytos raidės ir kt.).
  • Stenkitės reguliariai paskaityti vaikui iš knygų (ypač iš didelių knygų), kuriose gausu iliustracijų, o šriftas padidintas.
  • Pratinkite susikaupti, klausantis teksto. Po to užduokite klausimus, pasikalbėkite apie kūrinėlį ar paprašykite vaiką sukurti kitokią pabaigą.
  • Pabandykite perskaitytą kūrinėlį inscenizuoti: žaiskite su lėlėmis, panaudokite lego konstruktorių figūrėles ir kt.
  • Skaitykite mėgstamas istorijas pakartotinai, kad gerėtų vaiko kalbos supratimas.
  • Mokykite pasakoti pagal knygos paveikslėlius trumpais sakinukais.
  • Padėkite vaikui atrasti ryšį tarp ištariamų ir užrašytų žodžių. Tuo tikslu pasidarykite dažniausiai vartojamų žodžių korteles (pvz.: „MAMA“, „TĖTĖ“, „BROLIS“, „SESUO“, „NAMAI“ ir kt.). Paprašykite vaiką surasti kortelę su žodžiu, kurį ištarėte, analizuokite, iš kokių raidelių sudarytas žodis. Korteles laikykite specialiame voke ir nuolat papildykite naujomis.
  • Skatinkite stebėti aplinką ir įsiminti dažniausiai naudojamus užrašus (pvz.: „PAŠTAS“, „POLICIJA“, „KAVINĖ“ ir kt.).
  • Kai vaikas apsimeta, kad rašo, pasidomėkite, ką jis parašė. Iš pradžių vaikas nieko konkretaus gali neatsakyti, bet po kurio laiko pradeda domėtis savo „kūryba“.
  • Duokite vaikui dėliojimui skirtų raidžių (kubelių su raidėmis, magnetinių raidžių, raidžių iš „jūros putos“, raidžių trafaretų), kurias naudodamas jis galėtų sudėti žodžius pagal pavyzdį, „parašyti“ žinomus žodžius.
  • Skatinkite lytėjimu tyrinėti raidžių formą. Tegul vaikas lipdo raides iš plastilino, molio, rašo jas smėlyje, dėlioja iš pagaliukų, lanksto iš vielos ir kt.
  • Parinkite žaislų arba paveikslėlių ir padėkite juos ant stalo. Prieš vaiką padėkite korteles raidžių, kurias jis jau pažįsta. Paprašykite pasirinkti žaislą arba paveikslėlį ir parinkti kortelę su raide, atitinkančia pirmąjį žaislo ar paveikslėlio pavadinimo garsą.

Šios rekomendacijos – bandymas atkreipti tėvelių dėmesį į tai, koks svarbus gali būti jų indėlis, lavinant savo atžalas. Anot Theodoro Roosevelto, „daryk, ką gali. Daryk tomis priemonėmis, kurias turi. Ten, kur esi.“

                                                                                                                                                         Liuda Bartkuvienė, specialioji pedagogė metodininkė.

                                                                                                                                                         Kelmės rajono pedagoginė psichologinė tarnyba

 

Gilija Gajauskienė

Žaisdami vaikai mokosi

Apie žaidimų reikšmę ikimokykliniame amžiuje. Informacinė medžiaga tėvams.

Vaikai ir žaidimai.

Žaislai ir žaidimai dažnam asocijuojasi su vaikyste. Nesunku prisiminti, kaip sausos šakelės virsdavo medžiais, kalbinamas meškutis atsakydavo į klausimus norimu tekstu, smėlio pilys tapdavo neįveikiamomis tvirtovėmis… Visais laikais mažylius lydėjo žaidimai. Tai priimtiniausia ir maloniausia veiklos forma. Jų metu vaikai turi galimybę tyrinėti ir atrasti pasaulį.

Psichologai mano, kad žaidimas yra pagrindinė veiklos forma ikimokykliniame amžiuje, kurios dėka formuojasi vaiko asmenybė. Stebint žaidžiančius vaikus, galima sužinoti, kuo jie domisi, kaip pažįsta pasaulį, kokie jų santykiai su bendraamžiais. Būtent žaidimų metu, kuriuose reikalinga laikytis taisyklių ar instrukcijų, atsiskleidžia mažųjų charakterio savybės, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti. Pasirinkto vaidmens atlikimas, stengimasis realizuoti prisiimtus įsipareigojimus kuo geriau, daro žaidimą reikšmingu auklėjimo požiūriu. Kūrybinio pobūdžio žaidimai ugdo bendruosius gebėjimus, kurie būtini protinei veiklai atlikti: sutelkti dėmesį, įsiminti, suvokti, kas svarbu.

Stebint iš šalies, galima manyti, kad žaisdami vaikai užsiima įprastine veikla. Tačiau ikimokyklinukams žaidimas- tokia pat svarbi veikla kaip pamoka mokykloje. Tai motyvuotas pasitenkinimas tuo, ką vaikai daro. Tai darbas, mokymasis, tyrinėjimas, atradimas, patirtis vienu metu. Aldonos Tarasovienės teigimu, – ,,žaidimas- vaiko gyvenimas, mokymasis būti žmogumi”.

Kaip žaidžia vaikai?

Žaidimo sudėtingumas priklauso nuo vaiko metų.

Nuo gimimo iki 2 m. vaikų veikloje vyrauja sensomotoriniai žaidimai, kurių pagrindas yra jutimai ir judėjimas. Tokio amžiaus vaikai dažniau būna stebėtojai nei žaidimo dalyviai. Maždaug iki 3 m. žaidimo draugai dar nėra labai svarbūs (poreikis žaisti kartu su bendraamžiais atsiranda apie 3- 4 metus). Nereikėtų stebėtis, jei iki 3 m. vaikai žaidžia su kuo nors nematomu. Tai yra jų antrasis ,,aš”- menamas draugas. Nuo 2 iki 5 m. žaidimai iš sensomotorinių perauga į simbolinius arba vaizduotės žaidimus. Tuomet vaiko veikloje intensyvėja įsivaizdavimas (vaizduotė), kalbos žaidimai, fantazijos. Šiuo periodu mažieji mėgdžioja tikrovę žaisdami. Toks žaidimų tipas padeda ugdyti vaikų kalbą, kūrybiškumą, intelektą, gebėjimą spręsti problemas. Ikimokyklinukų kūrybiškumas, intelektiniai gebėjimai pasireiškia kuriant žaidimo siužetą, veikėjus ir kt. Minėtu amžiaus tarpsniu žaidžiami ir konstrukciniai žaidimai, kurių metu siekiama ką nors sukurti, pastatyti. Čia svarbus yra rezultatas. Konstrukciniai žaidimai naudingi, nes jų metu, dėliojant smulkias detales, vystosi smulkieji rankos riešo judesiai bei smulkieji raumenys.  Apie 2,5 m. atsiranda sociodraminis žaidimas. Tai vaidmeniniai žaidimai, kuriuos žaidžia keli vaikai, kurie bendrauja ir bendradarbiauja tarpusavyje Akivaizdu, kad sociodraminiams žaidimams būdinga sąveika ir žodinė komunikacija. Vaikų, kurie žaidžia šituos žaidimus, geriau vystosi intelektas, jie yra socialesni. Nuo 5 iki 7 metų išryškėja žaidimai pagal taisykles. Žaidimai tampa sudėtingesni. Tai gali būti stalo, didaktiniai, judrieji, kompiuteriniai, liaudies žaidimai. Plėtodami tokį žaidimą, vaikai pirmiausiai susipažįsta su sąvoka “taisyklė”.  Jos padeda įsisąmoninti elgesio normas, moko valdyti emocijas.

Žaidimo paskirtis.

Vaikai, kurių raida normali, žaidžia daug. Kiekvienas žaidimas mažiesiems teikia aibę įspūdžių. Dar neturėdami daug gyvenimiškos patirties, žaisdami vaikai atranda pasaulį. Viskas labai susieta: žaidimų pagalba mažieji suvokia elgesio normas visuomenėje, pajunta gėrį, grožį, pažįsta save, kaip visuomenės dalį, mokosi vadovautis tiesa ir teisingumu. Žaidime galima “susipažinti” ir su savo ateities profesija: jie gali tapti gydytojais, jūreiviais, burtininkais…

Žaidimas- vaiko mokymasis ką nors veikiant. Tai kuo rimčiausias darbas. Žaidimas lavina vaiko protinius gebėjimus, t.y. kalbą, dėmesį bei vysto mąstymo procesus (mokomasi grupuoti, apibendrinti, lyginti).

Žaidimas suteikia pasirinkimo laisvę. Pats vaikas nusprendžia, su kuo ir ką žais: kiek laiko truks veikla, kokie bus įvykiai ir jų seka, kas bus žaidimo partneriai ir žaidimo taisyklės. Dėl noro laimėti ar patirti didesnį pasitenkinimą žaidimu, vaikai gali keisti, papildyti taisykles savo naudai.

Žaidimas- saviraiškos priemonė, kūrybos laikas. Jo metu vaikai pajaučia individualumą. Kūryba pasireiškia išradingai naudojant įvairią medžiagą (pvz.: vandenį, agroplėvėlę, medžiagos skiautes ir kt.) arba kuriant veikėjus, jų charakterius, žaidimo aplinką ir jo eigą.

Žaidimas- emocijų išraiškos laukas. Žaidimo metu vaikas turi galimybę patirti daug teigiamų emocijų kartodamas kokį nors veiksmą ar mėgaudamasis mielu žaislu. Žaidimų terapija pasitelkiama ir neigiamų emocijų (nerimo, baimės) šalinimui.

Žaidimas- savęs pažinimo būdas. Žaidimų pasaulyje vaikai suvokia, kurį sumanymą įgyvendinant reikės mažiau pastangų, o kuriam skirti daugiau pastangų (pvz.: aukšto bokštelio statymas).

Žaidimai ugdo ir įvairina vaikų kalbą. Geras žaidimas suteikia vaikams saugumo jausmą, moko įveikti kliūtis.

Žaidimas yra ne tik pramoga vaikams. Tai savotiškai rimtas darbas, kurio metu reikia išradingai veikti, įjungti vaizduotę, valią.

Dažniausias žaidimo motyvas- malonumas. Žaidžiančiam vaikui svarbus yra saugumas, ramybė, laisvė nevaržomai pasinerti į žaidimą. Ikimokyklinuką prižiūrintys asmenys gali įsitraukti į bendrą veiklą su mažuoju. Tai svarbu dėl artimo kontakto užmezgimo bei vaiko pažinimo. Bendroje veikloje galima pastebėti vaiko mąstymo ypatumus, vyraujančias emocijas, turimą socialinę patirtį ir kt. Tokiu atveju suaugusieji turėtų vadovautis vaiko sukurtomis taisyklėmis, o ne atvirkščiai. Vis tik verta žinoti, kad geriausi žaidimo draugai- bendraamžiai.

Svarbu:

Rūpestingi tėvai negailėdami perka žaisliukus savo atžaloms. Tačiau ne visada pirktiniai žaislai teikia tiek naudos, kiek tėvai mano esant. Techniniai žaislai (prisukami arba baterijomis valdomi žaislai) mažiausiai lavina fantaziją. Žinoma, be kompiuterinių žaidimų šiandienà neįsivaizduojama. Jie yra skirti ne tik dideliems, bet ir patiems mažiausiems. Tačiau tokio tipo žaidimai turi ne tik teigiamą, bet ir neigiamą poveikį. Tam, kad sumažėtų negatyvi kompiuterinių žaidimų įtaka vaikui, verta žinoti, kad optimalus ikimokyklinuko praleidžiamas laikas prie kompiuterio- ne ilgiau nei valanda. Mažylio gyvenime svarbiau už kompiuterį yra pokalbis su suaugusiais (šeimos nariais, seneliais ir kt.), nes būtent pokalbių skaitmeniniu laikmečiu itin stinga.

Mergaičių ir berniukų susidomėjimas žaislais skiriasi. Mergaitėms svarbi yra žaislo paskirtis, o berniukus domina, kokia žaislo konstrukcija, jo sudėtis. Žaislas neatlieka savo paskirties, jei yra naudojamas vienu vieninteliu būdu, kai negali būti išardytas, panaudojamas kitam reikalui.

Normalios raidos vaikai turi poreikį sąveikauti (tartis, dalintis) žaidimo metu. Sutrikusios raidos vaikas vėliau pradeda suvokti ir pažinti pasaulį. Kitoks yra ir tokių vaikų gebėjimas įsitraukti į socialinius žaidimus. Verta susirūpinti, jei apie 4-5 metų vaiko veikla socialinio žaidimo metu išlieka nesociali (t. y. 4-5 metų vaikas nemėgsta/nenori/nemoka sąveikauti, žaisti su bendraamžiais).

Vaikams labiau priimtini vaidmeniniai žaidimai nei žaidimai pagal taisykles, nes yra lankstesni. Juose gali dalyvauti skirtingų protinių ir fizinių gebėjimų vaikai.

Kuo daugiau vaikai žais prasminius žaidimus, tuo daugiau jie išmoks. Vaikams žaidimas ir mokymasis- neatsiejami dalykai. Jų bendrystė pasireiškia tuo, kad abi veiklos priimtinos, kuomet vykdomos laisvu pasirinkimu, o ne prievarta.

Apibendrinimas.

Išmintinga Algirdo Gaižučio mintis pabaigai: „Vaikas mėgsta žaisti ne todėl, kad jam tai lengva, o todėl, kad sunku. Kiekvieną minutę, kiekvieną dieną vaikai nori išmokti vis naujesnių ir sunkesnių veiklos formų. Jie nori daryti viską, ką daro kiti vaikai ir suaugusieji. Žaidimas žavi ir traukia vaiką todėl, kad yra svarbiausia jo intelektinio augimo ir kūrybingumo sąlyga.“

 

 

Naudota literatūra:

  1. Brėdikytė, A. Brandišauskienė. Mįslingas vaikų žaidimas. Straipsnis. Internetinė prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-26-m-bredikyte-a-brandisauskiene-mislingas-vaiku-zaidimas/113074

Einon D. (1998). Ankstyvasis ugdymas. Vilnius: Egmont Lietuva.

Huerre P. (2011). Žaiskime. Kaunas: Baltos lankos.

Hille K. ir kiti. (2015). 3-6 metų vaiko raida. Vilnius: Tyto alba.

Grinevičienė N. (2006). Vaikų žaidimai darželyje ir namie. Kaunas: Šviesa.

Kazragytė V. (2011). Mažųjų vaidinimai. Vilnius: Tyto alba.

Piaget J. (2011).  Vaiko pasaulėvoka. Vilnius: Žara.

Žukauskienė R. (2001). Raidos psichologija. Vilnius.

 

MIKČIOJIMAS – KAS TAI?

Mikčiojimas yra priskiriamas kalbos ritmo sutrikimams, dėl kurių sutrinka normalus bendravimas. Tai sunkus ir varginantis kalbėjimo sklandumo sutrikimas. Vaikai ir suaugę mikčioja užsikirsdami dėl atsiradusių traukulių. Mikčiojimo dažnumas ir stiprumas priklauso nuo aplinkybių bei laiko. Kartais vaikai ir suaugę be jokių kalbos sutrikimų kalba patys su savimi, su savo augintiniais ar žaislais, o kalbėdami su svetimais žmonėmis mikčiojimo neišvengia. Beveik visi mikčiojantys dainuoja be užsikirtimų.

Mikčiojimas sustiprėja tuomet, kai padidėja įtampa, nerimas, atsiranda baimė. Kalbos nesklandumai skirstomi į toninius ir kloninius raumenų įsitempimus. Mikčiojantysis užstringa ties vienu garsu: „ppp-pupa“. Tai toninis mikčiojimas, pasižymintis ilgai trunkančiu raumenų įsitempimu. Kloninis mikčiojimas atvirkščiai pasižymi trumpesniais, greitai vienas po kito sekančiais raumenų susitraukimais: „pupupu-pupa“. Mikčiojimas gali būti ir mišrus, kada vyrauja toniniai ir kloniniai raumenų susitraukimai. Mikčiojimą labai dažnai lydi padidėjęs širdies plakimas, išraudimas, delnų prakaitavimas, kūno virpėjimas bei baimė, nepilnavertiškumo jausmas. Tokie vaikai ypač greitai suvokia savo trūkumą, todėl vengia ir bijo kalbėti, jautriai reaguoja į vienmečių pajuoką. Tai neigiamai veikia jų psichinį vystymąsi.

Skiriamos trys mikčiojimo rūšys. Neurozinį mikčiojimą sukelia psichinės traumos. Jos ypač pavojingos kalbos raidos laikotarpiu (2 – 5 m.). Panašus į neurozinį mikčiojimas dažniau  pasitaiko berniukams. Jis atsiranda dėl nežymaus centrinės nervų sistemos pažeidimo, sulėtėjus vaiko raidai (vėliau pradedama sėdėti, stovėti, vaikščioti, kalbėti). Kalbos vystymosi laikotarpiu vaikas kalba nenoriai. Panašus į neurozinį mikčiojimas yra pastovesnis, tačiau jį pašalinus rezultatai būna stabilesni. Ir trečioji rūšis, kai mikčiojimas nustatomas kartu su įvairaus laipsnio kalbos neišsivystymu (nežymiu, vidutiniu, žymiu).

 

Kodėl pradedama mikčioti?

Mikčiojimo priežastys dar iki šiol nėra visiškai aiškios ir gali būti labai įvairios. Mikčiojimas nėra paveldimas, tačiau jei šeimoje yra ar buvo mikčiojančiųjų, vaikui toks polinkis gali būti, bet pasireikš jis ar ne, priklausys nuo gyvenimo aplinkybių.

Mikčiojimo atsiradimas dažniausiai siejamas su traumuojančiomis situacijomis, išgąsčiu. Vaikai gali išsigąsti šuns, griaustinio, mašinos, filmuose matomų siaubo epizodų. Dažnai vaikai gali išsigąsti sapnų. Liga taip pat gali tapti mikčiojimo priežastimi. Ligos metu susilpnėja vaiko organizmo imuninė sistema, atsparumas išoriniams poveikiams. Po ligų komplikacijų ir ilgo gijimo proceso vaikai neretai pradeda mikčioti. Mikčiojimo priežastimi gali tapti sulėtėjęs kalbos vystymasis, kada vaiko mąstymas yra aukštesnio lygio negu kalbėjimo galimybės.

Vaikystė labai imlus amžius. Tėvai, pastebėję ypatingus vaiko gabumus, gali jį „perkrauti“. Tai gali lemti mikčiojimo atsiradimą, todėl kiekvienas tėtis ir mama turėtų susimąstyti, kokią emocinę naštą krauna ant savo vaikučio pečių. Mikčiojimo priežasčių yra įvairių, tačiau visos jos panašios vienu aspektu – per daug sudirginta ir jautri nervų sistema.

Kaip padėti mikčiojančiam?

Vaikui pradėjus mikčioti, tėveliai ir aplinkiniai turėtų elgtis kuo ramiau, nefiksuoti kalbėjimo nesklandumo ir kreiptis į gydytoją, logopedą ar į jūsų rajone esančią pedagoginę psichologinę tarnybą. Ten dirbantys logopedai mielai jūsų išklausys ir suteiks profesionalią pagalbą.

Pasitaiko atvejų, kad vieniems geriau padeda vaistai, kitiems – logopedas, tretiems – psichologas ar psichoterapeutas. Geriausia mikčiojimą gydyti kompleksiškai – taikyti medicinos, logopedines priemones ir psichoterapiją.

Sklandžia vaiko kalba visų pirma turėtų rūpintis tėvai. Jie turi palaikyti glaudžius ryšius su specialistais, dirbančiais su jų vaiku. Vaikas taip pat turi suprasti, kad mikčiojimo šalinimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis aktyvaus, sistemingo darbo, o be paties vaiko pastangų geras rezultatas neįmanomas. Mikčiojimui pašalinti svarbu  ne tik logopedinės pratybos, rami aplinka, supratingas bendravimas, bet ir keletas kitų veiksnių. Kaip jau minėta, tinkama kalbinė aplinka labai svarbi bendraujant su mikčiojančiuoju. Tėvai ir aplinkiniai turėtų stengtis su vaiku kalbėti trumpais, taisyklingais sakiniais. Sutrikimą vertinti kaip normalų reiškinį, nerodant tam išskirtinio dėmesio. Labai svarbus yra geras miegas. Miegant ilsisi visas organizmas, centrinė nervų sistema. Rekomenduojamas popiečio miegas. Svarbu laiku atsigulti vakare, miegoti gerai išvėdintame kambaryje. Geriausia miegoti prie praverto lango. Prieš miegą naudinga pasivaikščioti.

Taip pat reikėtų riboti naudojimąsi kompiuteriu ir televizoriaus žiūrėjimo trukmę. Parinkti atitinkamas programas ar žaidimus, kurie nesukeltų neigiamų emocijų, nesudirgintų jautrios nervų sistemos. Naudinga vakarais pasekti ar paskaityti pasaką.

Patartina grūdinti ir stiprinti organizmą. Saulė, oras, vanduo bei maistas prisotintas vitaminų grūdina ir stiprina vaiko organizmą, imuninę sistemą.

Tačiau visų svarbiausia – nedelsti ir kuo anksčiau suskubti ieškoti pagalbos, kreiptis į specialistus. Kuo anksčiau pradedamas darbas, tuo geresni rezultatai.

Parengė Dovilė Griciūtė

Kelmės rajono pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė

 

 

 

Parengta remiantis:

  1. Remeškevičiūtė, M. (2008). Mikčiojimas – iki šiol neišgydomas sutrikimas: Sveikata plius.
  2. Danilavičius, J. (2006). Mikčiojimas įveikiamas.
  3. Dell, C. W. (2000). Mokinių mikčiojimo šalinimas. Šiauliai: ŠUL.
  4. Žutautienė, N.  Padėkime mikčiojančiam vaikui. Vitaelitera.
  5. Garšvienė, A., Ivoškuvienė, R. (1993). Logopedija. Kaunas: Šviesa.